Ar mes laukiame Velykų? O gal bus vėl Kalėdos? Pagal gamtos išdaigas neišeina tiksliai pasakyti, nes iš po nakties prisnigę. Bet vis tik bus Velykos! Šioje šventėje krikščioniškieji elementai susilieja su senosiomis liaudies tradicijomis, su augmenijos prisikėlimo apeigomis, kuriose buvo garbinama deivė Žemyna.
Apie gražiausią pavasario šventę – Velykas tikrai žinome nemažai. Apie jos kilmę, reikšmę žmogui ir papročius yra skirtingų hipotezių. Rinkimės sau artimesnę ir švęskime. Visais atvejais tai atgimimo, žmogiškosios šilumos, artumo, sąlyčio su gamta, o svarbiausia, šeimos šventė.
Yra nuomonių, kad lietuviškas Velykų pavadinimas kilęs iš baltarusiško šventės pavadinimo Velikyj dienj, reiškiančio Didžioji diena. Kita hipotezė – Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės“. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės išlenda kartu su atgimstančia gamta, bet paskui pasitraukia po pirmojo Perkūno. Mūsų protėviai šiuo metu aplankydavo artimųjų kapus, nunešdavo jiems kiaušinių. Velykos mūsų protėvių buvo švenčiamos kaip gamtos atgimimo šventė, iš čia ir kilęs paprotys marginti kiaušinius. Atėjus krikščionybei, ši šventė sutapatinta su Kristaus atgimimu. Bet kiaušinis, kaip pagrindinis Velykų atributas liko.
Susirinkę su laikino gyvenimo namų gyventojais apkalbėjome ką reiškia ši šventė. Prisiminėme ką veikėme prieš metus, ar vaikystėje, Kas svarbiausia šioje šventėje. Ir nuspalvojome po margutį ar kokį kitą velykinį atributą. Tai privertė susimąstyti ką reiškia pati šventė ir kas pavyzdžiui padeda nusiraminti- Noriai visi spalvinome – pagal gebėjimus, norus, galimybes. Pasidžiaukite ir Jūs mūsų darbeliais.
