Sugrįžimas iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietų į visuomenę yra svarbus ir kartu sudėtingas gyvenimo etapas. Atlikęs bausmę žmogus įgyja teisę pradėti gyvenimą iš naujo, tačiau laisvė savaime neišsprendžia problemų, dėl kurių gali būti sunku įsitvirtinti visuomenėje. Dažnai tenka iš naujo kurti santykius su artimaisiais, užmegzti socialinius ryšius, ieškoti būsto, darbo, atkurti kasdienio gyvenimo įgūdžius ir pasitikėjimą savimi. Todėl socialinė integracija yra ne tik asmens, bet ir visuomenės bei tam tikrų institucijų atsakomybė.
Vienas didžiausių sunkumų grįžus iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietų yra stigma. Teistumo faktas gali tapti kliūtimi ieškant darbo, nuomojantis būstą ar atkuriant nutrūkusius socialinius ryšius. Prie šių iššūkių prisideda ir praktinės problemos: pajamų stoka, įsiskolinimai, dokumentų tvarkymas, gyvenamosios vietos neturėjimas, priklausomybės ar sveikatos sunkumai. Neturint palaikymo, šie rūpesčiai gali tapti sunkiai įveikiami. Galimybę keistis lemia ir asmens motyvacija, kuri dažnu atveju grįžus būna žema dėl gilesnių emocinių problemų, kaip žemas savęs vertinimas, gėdos jausmas, baimė nesėkmei, pasitikėjimo visuomene stoka, todėl aplinkos suteikiamos galimybės mokytis, dirbti bei kurti santykius yra itin svarbios. Priėmimas, konstruktyvi pagalba ir kitos intervencijos stiprina atlikusio bausmę asmens saviveiksmingumo jausmą ir atsakomybę už savo pasirinkimus.
Lietuvoje asmenų, paleidžiamų iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietų, socialinė integracija grindžiama tęstinumo, individualumo ir tarpinstitucinio bendradarbiavimo principais. Pasirengimas grįžti į visuomenę pradedamas dar bausmės atlikimo metu, o išėjus į laisvę pagalba tęsiama bendradarbiaujant su savivaldybėmis, Lietuvos probacijos tarnyba ir kitomis organizacijomis. Vis dėlto pagalbos veiksmingumui būtinas jos prieinamumas ir nuoseklumas, vienkartinės konsultacijos ne visada padeda įveikti įsisenėjusias problemas. Reikalingas individualus palydėjimas, aiškus atsakomybių pasiskirstymas ir paslaugų tęstinumas. Svarbu siekti, kad praeitis neužkirstų kelio teisėtam darbui ir oriam gyvenimui.
Socialinis darbuotojas yra svarbus pagalbos organizatorius, kuris vertina individualius asmens poreikius, turimus gebėjimus, rizikos veiksnius ir stiprybes. Jis siekia padėti asmeniui prisitaikyti prie socialinės aplinkos, gauti reikiamą informaciją ir priėjimą prie socialinės paramos sistemos, atkurti ir sustiprinti ryšius su artimaisiais, ugdyti jų gebėjimus spręsti kylančias socialines ir kitas problemas, atgauti darbui reikalingus įgūdžius ar juos įgyti, t.y. visapusiškai palengvinti asmens socialinę integraciją. Socialinis darbuotojas ne tik padeda tvarkyti dokumentus, reikalingus kreipiantis dėl socialinės paramos, susisiekia su Užimtumo tarnyba, sveikatos priežiūros įstaigomis, konsultuoja, informuoja, tarpininkauja su kitomis organizacijomis, tačiau intensyviai palaiko ir motyvuoja grįžusįjį, taip ugdydamas jo savarankiško gyvenimo įgūdžius. Pagarbus, palaikantis ir nuoširdus ryšys tarp nuteistojo ir jį lydinčio socialinio darbuotojo gali tapti vienu svarbiausių veiksnių pokyčių kelyje, būtent šiuose santykiuose atsiranda erdvė tikėti galimybe pasikeisti.
Sėkminga grįžusiųjų iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietų integracija naudinga ne tik pačiam žmogui, bet ir visuomenei. Ji padeda mažinti socialinę atskirtį, stiprina asmens savarankiškumą ir gali prisidėti prie pakartotinio nusikalstamumo prevencijos. Socialinio darbuotojo užduotis – ne pateisinti nusikalstamą elgesį, o padėti žmogui prisiimti atsakomybę ir kurti kitokį gyvenimą. Antras šansas tampa realus tada, kai asmens pastangas keistis lydi nuosekli profesionali pagalba ir visuomenės pasirengimas priimti jį kaip žmogų, galintį keistis.
Informaciją parengė: vyresnioji socialinė darbuotoja darbui su asmenimis su negalia Jovita Cedronaitė-Šventickė