Pastaraisiais metais vis dažniau kalbama apie darbuotojų perdegimą. Tai nėra laikina mada ar pavienė problema – tai reiškinys, su kuriuo susiduria įvairių sričių specialistai, ypač dirbantys su žmonėmis ir jų gyvenimo sunkumais. Tyrimai rodo, kad dirbantys visą darbo dieną žmonės darbui skiria vidutiniškai apie trečdalį paros, o per metus – daugiau nei 1 600–1 800 valandų. Tai didelė gyvenimo dalis, todėl natūralu, kad darbo aplinka ir santykiai joje turi reikšmingą poveikį savijautai.
Perdegimas dažnai suprantamas kaip per didelis darbo krūvis, tačiau praktika rodo, kad ne mažiau svarbus veiksnys yra žmogiško ryšio stoka. Kai darbas tampa tik funkcijų ir terminų seka, o žmogus jame lieka nematomas, nuovargis kaupiasi greičiau, net ir tada, kai formaliai „viskas spėjama“.
Keičiantis laikams, keičiasi ir darbo kultūra. Jaunesnioji karta į darbo rinką ateina turėdama daug žinių, technologinių įgūdžių, greitą reakciją. Tuo pačiu pastebima, kad bendravimas tampa trumpesnis, labiau orientuotas į rezultatą, o emocinis aspektas kartais lieka nuošalyje. Ironija, humoras ar atsiribojimas neretai tampa savisaugos priemone, ypač sudėtingose situacijose.
Tai savaime nėra nei gerai, nei blogai – tai tiesiog skirtingų kartų patirčių ir lūkesčių skirtumai. Tačiau būtent čia ypač svarbus tarpusavio supratimas ir dialogas.
Darbo kasdienybėje žmogiškas ryšys dažniausiai gimsta ne oficialiuose susirinkimuose, o paprastuose, kartais net ritualiniuose momentuose. Pavyzdžiui, kai kolegos tam tikru metu susirenka kartu išgerti kavos, paminėti kolegos šventę, pasveikinti– be skubėjimo, be darbotvarkės, tiesiog pabūti kartu. Tokie trumpi sustojimai, trunkantys vos keliolika minučių, dažnai tampa svarbia emocinės pusiausvyros dalimi ir stiprina komandinį ryšį.
Svarbu pabrėžti, kad perdegimas nėra silpnumo požymis. Tai signalas, kad žmogus ilgą laiką buvo įsitraukęs, atsakingas ir emociškai dalyvaujantis. Ypač tai aktualu srityse, kur kasdien dirbama su kitų žmonių problemomis, sprendimais ir likimais.
Institucijų stiprybė slypi ne tik aiškiose procedūrose ar tvarkose, bet ir gebėjime išlikti žmogiškoms. Paprasti dalykai – paklausimas „kaip sekasi“, galimybė išgirsti, supratimas, kad poilsis yra būtina darbo dalis – kuria aplinką, kurioje darbuotojai ne tik dirba, bet ir išlieka motyvuoti.
Žmogiškas ryšys darbo aplinkoje nėra prabanga. Tai būtina sąlyga ilgalaikiam, kokybiškam darbui, ypač tada, kai dirbame dėl kitų žmonių gerovės.
Atvejo vadybininkės Editos Maižvilienės informacija