Rugsėjo 27 d. Lietuvoje bus minima socialinių darbuotojų diena, todėl kviečiu susipažinti su šia profesija.
Žmonės profesiją renkasi vedini skirtingų siekių. Vieni didžiausią dėmesį skiria savo gabumų realizacijai praktinėje veikloje, kiti atidžiai siekia rinkos poreikių, profesijų perspektyvumo prognozės ir leidžia joms nulemti gyvenimo kelią. Treti, vedini troškimo, ryžtasi tapti pokyčio visuomenėje dalimi, darbuotis kitiems ir dėl kitų, Viena galimybių, leidžiančių pasiekti šį siekį,- socialinio darbuotojo profesija.
Socialinis darbas suteikia galimybę pažinti save: „Nuolat kurti santykį su kitais žmonėmis, kuriems reikalinga pagalba, kurie nori, kad ji būtų suteikta, arba kitais atvejais su tais, kurie neigia, kad pagalba jiems reikalinga. Užmezgę ryšį su kitais žmonėmis mes turime galimybę geriau, giliau save pažinti, tobulėti. Tam, aišku, reikia ir kantrybės, išklausymo, empatijos, pastangų suprasti kitus žmones, jų gyvenimo būdą ar situaciją, į kurią jie yra patekę, bei kartu bandyti atrasti geriausią galimą išeitį“.
Socialiniai darbuotojai kasdien mokosi keistis ir būti lanksčiais, mąstyti kritiškai, būti smalsiais ir žingeidžiais, klausytis, suprasti ir išgirsti daugiau, nei sakoma. Mūsų profesijos atstovai yra prisitaikę dirbti įtampos ir nežinomybės sąlygomis, nes kiekviena diena- pilna netikėčiausių patirčių ir pokyčių. Niekada nepavyksta dirbti pagal vieną modelį, nes kiekviena mūsų paslaugų gavėjo, kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenimo situacija yra išskirtinė, unikali, nepakartojama.
Socialinių paslaugų kokybė visiškai priklauso nuo darbuotojo asmenybės, jo atsakomybės, padorumo ir jautrumo. Nėra lengva pelnyti žmonių pasitikėjimą, tačiau tai būtina dirbant tokį darbą. Bet tuo tarpu tai ir yra tikras socialinio darbuotojo profesijos privalumas ir jos prestižas. Tai darbas, kuris suteikia moralinį pasitenkinimą ir jausmą, kad esam reikalingi ir svarbūs, o tai yra reikšminga žmogaus gyvenime.
Socialinius darbuotojus skatina didžiulis troškimas padėti žmonėms. Socialinis darbuotojas metų metus tobulina savo bendravimo, įtikinėjimo ir empatijos įgūdžius. Nuolat seka pokyčius, nes ateinantys į darbą supranta, kad jie turi gebėti suteikti pirmąją pagalbą. Prisiimti atsakomybę už sudėtingų sprendimų priėmimą, mokėti klausyti ir išklausyti, atrasti individualų požiūrį ir sprendimo būdą, bei būti gerais psichologais.
Socialinis darbas – tai toks dar vienas „šeimos gydytojas“, kuris gydo ne fizines, bet socialines ligas, kuriomis serga šeima ar atskiras jos narys. Socialinio darbuotojo darbe labai svarbu, nors dažnai ir sunku, išlikti pozityviam ir motyvuotam, visada matyti darbo prasmę, būti kantriam, mokėti išlaukti, tikėti tuo, ką darai. Savo profesijos atstovams – socialiniams darbuotojams linkiu nesustoti, per daug „neįsipatoginti“ ir nelikti visą laiką tik ten, kur saugu ir gera, būti žingeidiems, drąsiai priimti iššūkius, bandyti naujus ir vėl atrasti senus dalykus, mokytis bei patirti, geriau pažinti save. Jei mes norime, kad mūsų paslaugų gavėjai keistųsi, darytų tai, kas jiems nėra įprasta, tobulėtų – tą patį turime daryti ir patys.
Galima daryti išvadą, kad socialinio darbuotojo profesija yra ne tik profesija, bet pašaukimas. Socialiniam darbuotojui tenka dirbti su sunkiausia ir trapiausia materija – individais. Ne kiekvienas gali pajusti kito žmogaus vidinį pasaulį, jį suprasti, ne kiekvienas geba įsigilinti į konkrečias žmogaus problemas ir rasti būdus, kaip jas išspręsti. Ir tik tie, kurie sugeba išlikti gailestingi ir pasirengę padėti, nepriklausomai nuo vietos ir laiko, ilgai išlieka šioje srityje.
Bendruomeninių paslaugų tarnybos padalinio, socialinė darbuotoja Oksana Olberkienė