Apie socialinius darbuotojus paprastai visuomenėje išgirstame tik ištikus skaudžioms nelaimėms. Iki tol – retai susimąstoma apie tuos, kurie kasdien dirba su žmonėmis, kuriuos visuomenė linkusi užmiršti. Socialinių darbuotojų klientų sąrašas ilgas: šeimos patiriančios riziką, priklausomybių turintys asmenys, vieniši senjorai, neįgalieji, į laisvę išėję kaliniai ir t.t.
Paradoksas – kuo geriau ateityje gyvensime, tuo sparčiau augs socialinių darbuotojų poreikis. Tiesa, jis jau ir dabar sparčiai auga. Ne visi spėja prisitaikyti prie gyvenimo pokyčių, ryškesni tampa ir visuomenės narių skirtumai, gebėjimai, todėl svarbu tinkamai atliepti individualius žmogaus poreikius.
Socialiniai darbuotojai pagalbą teikia užmegzdami santykį su klientu, bendraudami, pažindamai jo situaciją ir jo aplinką, ieškodami ir siūlydami sprendimus. Socialinis darbuotojas padeda žmogui atgauti savarankiškumą, atstovauja jo teisėms, padeda atkurti socialinius ryšius, kuriuos žmonės yra praradę. Ne paslaptis tai, kad socialinio darbo profesija nėra ypač populiari, nes nepopuliaru būti su tais, kurie yra gyvenimo nuskriausti, silpni. Iš esmės pasirinkdamas šią profesiją, žmogus pasirenka būti su lemties nuskriaustais ir pralaimėjusiais žmonėmis, jiems teikti pagalbą, būti vedliu jų gyvenimo kelyje, kartu įveikti kylančias problemas, atsakyti į rūpimus klausimus, paskatinti veikti, o nesėkmės atveju – būti šalia ir kartu įveikti gyvenimo iššūkius.
Socialinis darbas reikalauja tam tikros žmogaus brandos ir suvokimo apie profesinį lauką, žmones, su kuriais jam teks susitikti. Svarbu ne tik mokėti pažinti kitą, bet ir įsiklausyti į patį save, įvardinti savo vertybes ir tikslus, atpažinti savo reakcijas atsidūrus įvairiose situacijose, mokėti kontroliuoti savo emocijas ir jausmus. Socialinis darbuotojas ir jo klientas tampa keleiviais per gyvenimą, tik vienas lydi, o kitas seka iš paskos.
Socialinis darbuotojas – tai specialistas, kuris negali dirbti vienas, todėl jis turi telkti kitus specialistus ir veikti komandoje. Tai ir yra šios profesijos išskirtinumas, mokėti įtraukti kitų profesijų atstovus, siekiant maksimaliai padėti savo klientui. Socialinis darbuotojas, yra jungiamoji visų susijusių sričių specialistų bendradarbiavimo grandis.
Jei tektų vėl rinktis profesiją, rinkčiausi tą pačią – socialinį darbą. Be abejonės, profesinės žinios, kvalifikacijos tobulinimas, socialinio darbo žinių bagažas reikalingas ir būtinas, bet be pašaukimo, be atjautos kitam šis darbas bus sunkus ir neatneš rezultato. Kai nėra rezultato, veikla tampa betikslė ir varginanti. O socialinio darbo veiklos rezultatyvumui labai svarbios paties žmogaus, kuris atlieka šias pareigas arba pasirinko šią profesiją, asmeninės savybės. Šiandien socialinio darbuotojo profesija lydima klaidingų įsitikinimų. Dažnas mano, kad socialiniam darbuotojui pakanka jautrumo, noro padėti ir gebėjimo gražiai pakalbėti. Be šių išties svarbių savybių: svarbu gebėjimas suprasti individualaus žmogaus poreikį ir dirbti tokiose situacijose, kurių baigties prognozuoti kartais neįmanoma.
Kartais žmonės būna tokioje krizėje, kad ir patys negali tiksliai įvardyti, kas jiems nutiko. Taigi, reikia suprasti, išskaityti tarp eilučių. Nes kol nėra gilaus situacijos suvokimo, padėti neįmanoma. Kartu, kiekvienas atvejis bus kitoks, kaskart bus neaiški baigtis, sunku nuspėti, kas suveiks. Tačiau bene svarbiausia socialiniame darbe – gerbti žmogaus orumą. Žmogaus orumas yra aukščiau visko. Nesvarbu, kuriame gyvenimo etape ar į kokią nelaimę žmogus įkliuvęs, ar jis krizėje tik šiuo momentu, ar tokios būsenos yra lydimas visą gyvenimą, tai pirmiausia yra žmogus, kuris vertas pagarbos.
Taigi socialinis darbas yra ir profesija ir pašaukimas. Tai dvi neatskiriamos šios veiklos sudedamosios dalys.
Socialinė darbuotoja Lina Linkaitė