Žvelgiant į įgalinimą socialinio darbo srityje pasaulio mastu, galima teigti, kad jis yra palyginus naujas reiškinys. Nuo seniausių laikų socialinio darbo tikslas buvo siejamas su davimu daugiau nuskriaustiesiems, ir tik šešiasdešimtaisiais – septyniasdešimtaisiais metais Jungtinėse Amerikos Valstijose vykę intensyvūs moterų, homoseksualų ir žmonių, turinčių negalią, judėjimai davė pradžia įgalinimo koncepcijos atsiradimui socialinio darbo lauke. Iš pradžių įgalinimas buvo naudojamas bendruomenės lygmeniu, tačiau jis plėtėsi ir šių dienų socialinio darbo praktikoje jis naudojamas plačiai, su įvairiomis klientų grupėmis.
Įgalinimo, kaip socialinio darbo komponento atsiradimą Lietuvoje būtų galima sieti su 2014 metais Lietuvos socialinėje politikoje prasidėjusiais pasikeitimais, ir vienu svarbiausiu – deinstitucionalizacija. Šiuos pasikeitimus lėmė Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija. Laikydamiesi konvencijos, šalys, tarp jų ir Lietuva, įsipareigojo pereiti nuo diskriminacinės institucinės globos prie paslaugų ir pagalbos asmenims gyventi bendruomenėje lygiai ir kartu su visais žmonėmis. Taip pat šie vykstantys pasikeitimai socialinėje politikoje yra siejami ir su naujos socialinio darbo kultūros kūrimu bei teikiamų paslaugų kokybiškumu. Lietuvoje pradėtos įgyvendinti globos įstaigų pertvarkos suteikė prielaidas naujos socialinio darbo raidos etapo bei kokybiškų paslaugų sampratos atsiradimui, paremtos tokiomis vertybėmis kaip klientų įtraukimas į paslaugų teikimą. Šie pokyčiai lėmė prasidėjusias diskusijas apie kokybiškų paslaugų teikimą, ko rezultate pradėta aktualizuoti ir įgalinimo koncepcija.
Šių dienų socialinėje politikoje įgalinimas yra siejamas su gerovės valstybės kūrimu, kur svarbus kiekvienas žmogus, o ypatingas dėmesys skiriamas pažeidžiamiesioms žmonių grupėms, kurios dažniausiai tampa socialinių paslaugų gavėjais. Įgalinimas socialinių paslaugų teikime tampa labai svarbus, nes jis keičia socialinių paslaugų teikimo tikslą – tikslu tampa ne „išspręsti žmogaus problemą“, o „įgalinti žmogų pati spręsti problemas“. Taigi pastebimas esminis pokytis socialinio darbo srityje, įgalinimas keičia socialinio darbo tikslą, ko pasėkoje plečiasi ir socialinio darbuotojo požiūris į socialinių paslaugų teikimą.
Žvelgiant į įgalinimo koncepciją, galima teigti, kad įgalinimas susideda iš dviejų komponentų: išorinių ir vidinių. Vidiniai komponentai apima žmonių vidinius pokyčius, kurie pasireiškia žmogaus autonomiškumu, sprendimų priėmimu, savo gyvenimo kontroliavimu. Svarbiausia vidinio komponento dalimi laikomas asmens sąmoningumas, jis padeda asmenims suvokti netinkamas situacijas ir ragina daryti pokyčius. Išoriniai komponentai – tai asmens aplinkos: institucijų, darbuotojų, visuomenės požiūris bei veiksmai, kurie suteikia galių asmenims kontroliuoti savo gyvenimą. Galima teigti, kad siekiant efektyvesnio asmenų įgalinimo yra svarbu, kad šie komponentai derėtų kartu.
Svarbu paminėti, kad įgalinimas yra glaudžiai susijęs su socialinio darbuotojo profesinėmis vertybėmis, kurios yra vienos iš socialinio darbuotojo kompetencijos dalių. Profesinės vertybės, kuriomis vadovaujasi socialinis darbuotojas turi didelės įtakos jo kasdieniniam darbui, tai nurodo socialinio darbuotojo požiūrį į paslaugų gavėją bei tolimesnę socialinio darbuotojo laikyseną paslaugų teikimo procese. Siekiant socialinių paslaugų gavėjo įgalinimo svarbu, kad socialinis darbuotojas paslaugų gavėją vertintų kaip potencialo turintį asmenį, vertintų kiekvieno žmogaus vertę ir orumą, apsisprendimo teisę bei asmens individualumą, o ir patį įgalinimą priimtų kaip vertybę.
Taigi, kokią vietą įgalinimas užima šių dienų socialinio darbo profesijoje? Tai ne tik veiksmas, socialinio darbo tikslas, tačiau tai viena iš socialinio darbuotojo vertybinių nuostatų, jo, kaip socialinio darbuotojo profesinės kompetencijos dalių, kuri lemia įgalinimo įgyvendinimą socialinių paslaugų teikime.
Informaciją parengė: socialinė darbuotoja Aistė Urlakė.