Socialinis darbas yra veikla, skirta padėti žmonėms, šeimoms, bendruomenėms ir visuomenei spręsti socialines problemas, susidoroti su kylančiais sunkumais. Aš dirbu socialine darbuotoja su šeimomis, patiriančiomis socialinę riziką, kuriose auga nepilnamečiai vaikai. Šio darbo vienu žodžiu neįmanoma apibudinti. Socialinės problemos, su kuriomis susiduria šeimos, yra socialinių kasdienių įgūdžių stoka, įvairios priklausomybės, psichinė negalia, tėvų skyrybos.
Pagrindinė problema socialinę riziką patiriančiose šeimose yra tėvų priklausomybė alkoholiui. Nuo alkoholio vartojimo kenčia vaikai, nes tėvai išgėrę dažnai elgiasi neadekvačiai, nesirūpina savo vaikais, negamina namuose maisto, ko pasėkoje vaikai būna nepamaitinti, ypač tai skaudžiai atsiliepia mažamečiams vaikams, kurie dar nesugeba savimi pasirūpinti. Vaikai būna neprižiūrimi, neauklėjami, neugdomas jų savarankiškumas, nemokomi jie elementarių higieninių įgūdžių. Tokiose šeimose augantys vaikai dažnai būna uždari, pikti, turi psichologinių problemų, nemoka tinkamai bendrauti su bendraamžiais, negeba prisitaikyti visuomenėje, neturintys priemonių ir galimybių lankyti mokyklą, patiriantys fizinį ir psichologinį smurtą, kurį jie dažniausiai slepia nuo aplinkinių, bijodami, kad pasipasakoję apie savo problemas, jie gali būti paimti iš namų. Dažniausiai tokios šeimos pragyvena iš socialinių pašalpų, todėl šeimose jaučiamas maisto trūkumas, pinigų stoka. Tokių šeimų vaikai, neapsikentę savo tėvų girtavimo, pinigų ir maisto stokos, yra linkę eiti vogti, daryti nusikalstamą veiką. Stebima, kad tokiose šeimose augantys vaikai, turi elgesio ir emocijų sutrikimų. Socialinio darbuotojo tikslas tokiose šeimose yra padėti šeimos nariams atrasti savo stipriąsias puse, siūlyti paslaugų gavėjui priimtiniausią būdą spręsti priklausomybės problemą, motyvuoti spręsti problemą. Tokių šeimų vaikams yra labai reikalinga psichologo pagalba, nes vaikams labai reikia išsikalbėti, gauti patarimų kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, nes jie jaučiasi nepilnaverčiais, jaučia nerimą, pyktį, gėdą. Socialinis darbuotojas šeimai padeda tuo, kad jis būna šalia sunkiu periodu, nukreipia tinkama linkme šeimos narius, suteikia informaciją, motyvuoja.
Visuomenėje gyvas toks požiūris, kad socialinis darbuotojas nieko nedaro, nes šeimose nematomas greitas rezultatas. Galiu pasakyti, kad darbas su šeima yra lėtas ir ilgas procesas, nes šeimos nuo pirmo susitikimo su socialiniu darbuotoju nepradeda keistis.
Socialinis darbas reikalauja kantrybės, didelio noro padėti kitam, atsakomybės, mokėjimo klausyti ir išklausyti, atrasti problemų sprendimo būdus. Tai darbas, kurio iš anksto nesuplanuosi, nes žmonių gyvenimai vyksta čia ir dabar. Tai ir fiziškai, ir psichologiškai sunki profesija, nes socialiniai darbuotojai susiduria su liūdnais ir sudėtingais žmonių gyvenimais.
Informaciją parengė Pakruojo NSPC socialinė darbuotoja Inga Galiauskienė